2015 m. rugpjūčio 22 d., šeštadienis

    Aaaa...škač                    


 Nedidelė, žemų lubų, dviejų langų lygiašonės trapecijos pavidalo patalpa, „pakišta“ po šiferio stogu. Pietiniame jos gale sena sofa, naudojama kaip lova. Prie jos galvūgalio, ant žemo staliuko įžiebta nedidukė, blausi elektros lemputė. Pabudintas iš miego bandau suvokti, kas atsitikę. Pietinis langas dar užgultas priešaušrio tamsos. Pats sau panosėje:   
  – Vaidenasi turbūt. Na taip. Viešpatie, ar kada nors pamaniau, kiek dar tiek visa ko mano senatvėje sutilps. Nereikia jau. Ačiū, ačiū.
   – Nėra laiko, kad dar ir vaidenčiausi, – atsiliepia girdėtas, nors ir seniai, bet dar atsimintinas Balsas. – Klausiu, kur titnagas? Titnagas kur?
   – Regis, ir šviesa iš akių dar visai nedingusi, bet... bet nematau. Kas esi?
   – Titnagą visuomet laikyk prie savęs. Kur dabar jis?
   – Ar titnagas?
   – Tai vienintelė šventovė, iš kurios pas tave dar galima ateiti.
   – Ir vis dėlto, kas esi?
.  – Laiko nedaug likę. Sergėk titnagą. Nesudaužei juk. Būčiau girdėjęs. Žinojęs. Rikiuok visus, ką turėjai savo raštuose. Visus iki vieno. Iki paskutinio. Mirusių šitame scenarijuje neturėtų būti. Ko gero, jie netgi pranašesni už gyvuosius, – pakalbėjo Balsas, o aš irgi vėl sau po nosimi:
   – Vaidenasi. Ir dar taip įkyriai, taip bjauriai, kad negali netikėti, kad vaidenasi. Nagi, vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, ir... ir dink iš čia. Dink.
   – Hm. Irgi mat ,,dink“. Aš irgi iš tavo raštų. Beje, linkėjimai nuo Dalios Tamulevičiūtės.
   Pagrabaliojęs surandu lazdą. Šilta. Gyva. Glostau ją ir bandau pasiguosti:
   Maniau, kad septyniasdešimt septintuosius peršliaušiu. Dabar gi... Tačiau, žinoma, jau ir už tiek Dievo nepapeiksi. Vis dėlto 77!  O Dalia? Dalia Tamulevičiūtė? Ji netgi jaunesnė. Bent metais tikrai. Ten, Varėnoje, gimė, ten, Varėnoje, sugrįžo. Seniai jau, dar 2006 metais. Ir visam laikui.
   Mat kaip ją šįkart prisimenu,– topteli mintyse, –  Neįtikėtinai. O toliau ir man suflerių nereikia.
   Iš kelių knygų, pamestų ant masyvaus, priglausto prie lango stalo, pasirenku mažiausią ir vartinėdamas ją atsimenu: Keturiasdešimt ketvirtas puslapis. „Škac, mirtie“. Skiriu D. (Daliai) Tamulevičiūtei.
   Tamsu dar. Ir akys vos knygutės apmatus įžvelgia, tačiau atmintis manęs neapleidžia. Ir aš jau pradedu „skaityti“ bendraklasei paskirtą savo eilėraštį. Tačiau vos perskaitęs pirmą eilutę
          Nejau manei, jog numiriau?..
vėl išgirstu, bet šį kartą moterį:
   – Palauk, palauk... Neskubėk, vežėjau. Beje, atrodo, kad vėl gražus rytas išauš, gražiai įdienos diena. Eilėraštį gi leisk paskaityti man. Nebus blogiau. Patikėk. Nebus. – Ir tuoj girdžiu:
       
          Nejau manei, jog numiriau?
          Keistuoliai žmonės tie, kad
          net savęs jau nesupranta.
          Tu irgi, Pranuci, tu – irgi.
          Aš greitai mirti neišmokusi.
          Atėjusiai gyvent į žmogų,
          su juo man skirtis nevalia

          Aš čia,
          vėl prie Varėnės, kur Merkys,
          paėmęs ją už rankos, tyliai veda
          į tėvą Nemuną.
          Nedidelė ir jo lietuviška šalis,
          bet pažiūrėkite,
          kiek viršum jos žvaigždynų dega!

          Nejau manei, jog numiriau?
          Tokiu leisk netikėti tavimi.
          Pyk ar nepyk,
          daryk, kaip tau geriau,
          tačiau va šitokį tave
          Po pamokų palikti privalau,
          nes užduotis neišmokta,
          kad vėl – kaip buvę –  pasiliktum dvidešimt penki.
          Ir netiesa,
          kad iš savų kažką  praradom:
          Škac, mirtie, visados škac.

   Kažkur čia, už lango, jau brėkštančio ryto šviesoje, grojo M. K. Čiurlionis. Atsiradusi pauzė leido suprasti, kad eilėraščio pabaiga palikta padeklamuoti (ar perskaityti) man. Atsikvėpiau ir:

          O ne, aš nesakau,
          kad tu mirei, Daliuk.
          Aš tik sakau,
          kad į Varėnės–Merkio žemę
          mes grįžtame
          ir Dievas pasitinka mus
          iškeldamas aukščiau krūtinės savo.

   – Ot taip, ponai, –atsiliepė vyro balsas, – manykim, kad pradedame kilnoti „Scenarijus Trispalvei“. Menkai numanau, kaip jie turėtų atrodyti, kad prie jo iš tikrųjų suplevėsuotų jis, geltonas, žalias, raudonas Lietuvos valstybės šilkas. Manau, daug ko reikia, kad taip atsitiktų, tačiau suprantu, kad dvasios daugiausia. Galima numanyti, kiek nemažai bus scenarijų iki 2018 m. vasario mėn. 16 d., tačiau per daug jų nebus. Imk karietą, vežėjau. Dar ne ruduo, bet medžiuose jau geltonis įsimeta. O šiandien saulė ir vėl vėliau užtekės. Girdi? Sakau, imk karietą, vežėjau, ir titnagą į ją dėk. Netikėjau ir aš, kad sugrįš ji pas tave, bet... 
   Netoli sužvengia žirgas
   – Pažįsti?
   – Ygaga..
   – Su juo atgal, atgal, atgal... Gal net toliau, negu 100 metų, bet ne arčiau, kaip iki 1918  metų vasario šešioliktosios. Pakaks šliaužioti, kai tiek reikalų, – pakalbėjo Balsas, o po kurio laiko it atsiminęs, dar taip: – O dėl šviesos, kad, girdi, ir šviesa  iš akių dar lyg nedingusi, tai nežinau, kodėl  ji turėtų dingti. Po užmerktų akių vokais dar niekam neprireikė šviesos skolintis. Turi puikią, nuostabią erdvę. Ko tau dar reikia? Vėl komunizmo?
Pelėda
2015-10-18 13:33:55

Komentarai

Moderatorius (-ė): Pakeleivis
Sukurta: 2015-10-18 21:19:42
Rikiuok visus, ką turėjai savo raštuose. Visus iki vieno. Iki paskutinio. Mirusių šitame scenarijuje neturėtų būti.
Dabar, reikia suprasti, pirma dalis? Kol kas dar aišku, kad Karieta su titnagu važinėja po prisiminimus.









     

2013 m. vasario 15 d., penktadienis

Ieva be Adomo



Na taip. Likime,
jau ne kartą,
parodydamas į tave pirštu,
sakiau:
esu tau nusidėjęs,
kad esu.
Bet būtų keista,
jei norėčiau
kažkur kitur kitaip pabūti be tavęs —
praeit pro moterį tartum bažnyčią
ir nežinot, jog ne šventieji lipdo puodus.
Išmokęs pragyventi begalybę metų,
dedu į dvasią nemeluotą žodį:
O Moterie,
mano Lemtis neleidžia būti tau šventove. 

Ir kaip pradžių pradžioj
kantrus ir išmintingas vaikščioju po Dievo sodus,
tikėdamas sutikti Ievą be Adomo.

2012 m. sausio 26 d., ketvirtadienis

Pasitinkant 74!


http://uploads.ru/t/v/U/t/vUtoK.gifApie šias aukštumas gal nekalbėkim.
Tylėsiu, skaudžiai širdimi suvokęs  -
Ten švenčių jau nėra,
Ten, pelenais iškritę žodžiai,
It dūmai graužia iki ašarų akis.
Ir man nereikia net norėti
Priglusti lūpomis prie kryžiaus.
(Gal kryželio)?
Nuo jo nuėjęs Kristus,
Sėdasi šalia ir tyli.
(Ką besakys,
Kai šitiek jau gyvenimo pamatęs)
Taip, truputį pavargęs, žmonės,
Taip, ant akmens pakelyje prisėdau,
Bet ten, ant jo – ne dulkės;
Kažkieno į tylumą pavirtę žodžiai.
Gal paskutiniai dar žmogaus balsu kalbėti
Su Grigo Ratų girgždesiu burnoj...
Jei dar kas galite mane girdėti,
Tai irgi jau turbūt per Kristų.
Va šitaip ir išeinam į kelionę,
Kad nesugrįžtum...

2012 m. sausio 18 d., trečiadienis

Truputis Internacionalo



Tu tik minutė ar daugiau?
Na taip, su tavimi kalbuosi, Laike.
Kaip ten bebuvę, bet –antai! -
Raudo nuraudo obuoliai,
Nukrito žolėje
Ir štai pradėjo pūti
Su kirminais ir – be.

Šita dalia jų niekaip neapleidžia.

O aš vis dar pažiūriu į save-
Ne ten - prie horizonto - saulė leidžias.
Ir ne kažkur už lango įsišėlusi audra.
Kaip bitės avely
Sutilpo dvasioje tikrovė.
Visa jau ji: nuo lopšio iki čia.
Galėčiau nekalbėti apie tai,
Ką jau kiti gyvenimais pasakė,
Tačiau man ne tas pats
Ar rankomis mojuojant belstis po save,
Ar tyliai laukti,
Kol susmilks ši žvakė.

Įkaito mintys ir girdžiu, kaip gieda:
„Pirmyn, vergai nužemintieji,
Išalkusi minia, pirmyn! “
Bet jeigu taip, tai, Viešpatie, atleisk,
Jog pamaniau, kad tu manęs nepaisai -
Papūgos dvi,
Gražuolės dvi
Kartu su K. Binkiu
Internacionalą manyje
Kaip gatvės barikadoje
Lig paširdžių užtraukė...
Tai kaip tylėt ir smilkt žvake,
Jeigu dar šaukia būti Laisvė?
Tegu sekundė!
Bet žmogaus laike
Ir žiežirbėlė turi paskirtį didžiulę -
Ir būna taip, kad net galingą ugnį kuria
Ir paraką sprogdina ginklo tūtoje.
Ir taip:
„Tai jau yr paskutinė
Sprendžiamoji kova…"

2012 m. sausio 17 d., antradienis

Sniego peizažas



Ir seniai kartais pripažįsta -
Gyvenimas gražus.
Šiandieną sniegas toks...
Kaip obelis balta:
Ir čia ir ten - visur obelija.
Visur.
Net saulė iš niauraus pasaulio
Išnirus, debesis nurinko nuo dangaus.
Na taip,
Gyvent kaip pasakoj gražu.
Tik reikia, žinoma, ir senstant nepasenti -
Imi į saują sniegą-
Žydi obelys.
Žiedai balti balti.
Adomas už parankės vėl į sodą Ievą veda
Ir šypsosi abu Dievo aky.

Senamadžiaus " Prano abėcėlė (3 -4)



Senamadžius

Prano abecėlė (3)

- Velniai
perkūnai griebtų
jau Pranas dardina keliu,
o akmenų, tiek daug
tamsos, sklidinoj nakty
nerandu
nė vieno akmenio -
talentingo, laisvo.
- Cituoju Seneką
ir Senamadžių
ir nakties, juodą tėkmę
seku po medžiais.

- Kurį akmenį imu,
kurį čiumpu,
tai vis su plentu,
su vieškeliu susiję.
Ant krūtinės
akmenis dedu
ir jaučiu nuovargį -
su gyvenimo keliu.
Dantis sukandęs,
sugniaužęs delnus -
nepakeliu - keliu, keliu...

Ir nežinau,
kaip tą, Senamadžiaus
rašliavą pavadinti
ir kaip ištirpdyt
tą ledinį pavydą,
ir kaip, nuo savęs pabėgus
ir save nuskandinti?

- Neverkit
seserys, broliai -
kietu akmeniu virsiu
ir iš akmeninių dulkių -
košę virsiu
ir iš kietų, kritikos akmenų
kietą kelią sudėsiu,
o dabar aš - mamo, namo
važiuoju
ir Praną
pavaduoju.

Rašant, akmenis tašant
sutemsta greitai.
- Meldžiu, prašau geruoju -
duris, langus uždarykit.
- Velniai, perkūnai griebtų,
jau Pranas dardina keliu,
o aš, iš gilios
depresijos duobės
išsikapstyti negaliu.



Prano abecėlė (4)

Tikėjausi,
kad Pranas
ir į mūsų kiemą ateis
ir pareikalaus iš tėvų -
ugnies ir suodžių,
pareikalaus,
nuskriaustų
savo žodžių,
pareikalaus
ir tų rugpjūčių,
ir tų gruodžių
ir kaip teisėjas -
mane nuteis.

O aš, vienutėje vienas,
iš kelių milijonų - vienas
rankom lyg ragais -
dangų remiantis
ir dulkių, sniego stulpais
vemiantis -
lekia, bėga
visas mano
gyvenimas.

Ir aš, imu slėptis -
vaikystė
prie mano kojų
sustoja, kelia rankas,
kad ant kelių paimčiau.
- Man graudu,
man gražu -
šitas žilas dėdė,
ne vieną vaiką
pakelti galintis...
- Dangaus vyturėli
šitas dėdė - ne tavo, ne tavo.
Krankia varnos, kala geniai,
šitas dėdė cykiai grybauja
ir vaikų ašaras
renka į saują.

O aš, vienas -
vienutėje vienas,
iš kelių milijonų - vienas
kalu į vaikų galvas polius -
iš kaimynų - dalgį ir kirvį
pasiskolinęs -
pjaustau vaikų dangų,
neklusnias galvas
lyg dobilus kapoju,
rūkau žolę,
nes šiam pasaulyje -
karai, marai
ir ligi šiol, mano kojos
į Praeitį klimpsta.

Nes šiam pasaulyje,
mano ir Prano
pasaulyje -
lekia akmenys,
stojasi piestu
dulkių stulpai,
šuoliuoja vėjai
ir vaikai lyg arkliai
ir visas
mūsų gyvenimas -
pasiraitojęs rankoves
lekia šuoliais,
o aš, vienutėje vienas
ir iš tų laikų,
ant mano lūpų
kraujas ir pienas.

2012 m. sausio 16 d., pirmadienis

Kiemo miškas



Netikėjau,
Kad miškas į kiemą ateis.
O dabar?

Negirdėkit!
Man nelengva kalbėt apie tai -
Ošia pušys jaunutės, bet liaunos,
Samanojasi žemė
Ir kala geniai.
Uogienojai išaugę,
Atrodo, uogyną įžels,
O paklydėliai čia jau grybauja.

Liūdnos akys.
Krūtinėje – irgi.
Ir nereikia, nenoriu tai slėpti -
Net vaikystė, atėjus prie kojų sustoja,
Glaudžiasi, kelia rankas, kad paimčiau.

Neregėkit!
Man pačiam negražus šitoks dėdė,
Kuris vaiko pakelti negali.

O mažyti dangaus vyturėli,
Miško žemė – ne tavo, ne tavo.

Krankia varnas ir kala geniai,
O užklydėliai cykiai grybauja...