Senamadžiaus " Prano abėcėlė (3 -4)

Senamadžius

Prano abecėlė (3)

- Velniai
perkūnai griebtų
jau Pranas dardina keliu,
o akmenų, tiek daug
tamsos, sklidinoj nakty
nerandu
nė vieno akmenio -
talentingo, laisvo.
- Cituoju Seneką
ir Senamadžių
ir nakties, juodą tėkmę
seku po medžiais.

- Kurį akmenį imu,
kurį čiumpu,
tai vis su plentu,
su vieškeliu susiję.
Ant krūtinės
akmenis dedu
ir jaučiu nuovargį -
su gyvenimo keliu.
Dantis sukandęs,
sugniaužęs delnus -
nepakeliu - keliu, keliu...

Ir nežinau,
kaip tą, Senamadžiaus
rašliavą pavadinti
ir kaip ištirpdyt
tą ledinį pavydą,
ir kaip, nuo savęs pabėgus
ir save nuskandinti?

- Neverkit
seserys, broliai -
kietu akmeniu virsiu
ir iš akmeninių dulkių -
košę virsiu
ir iš kietų, kritikos akmenų
kietą kelią sudėsiu,
o dabar aš - mamo, namo
važiuoju
ir Praną
pavaduoju.

Rašant, akmenis tašant
sutemsta greitai.
- Meldžiu, prašau geruoju -
duris, langus uždarykit.
- Velniai, perkūnai griebtų,
jau Pranas dardina keliu,
o aš, iš gilios
depresijos duobės
išsikapstyti negaliu.



Prano abecėlė (4)

Tikėjausi,
kad Pranas
ir į mūsų kiemą ateis
ir pareikalaus iš tėvų -
ugnies ir suodžių,
pareikalaus,
nuskriaustų
savo žodžių,
pareikalaus
ir tų rugpjūčių,
ir tų gruodžių
ir kaip teisėjas -
mane nuteis.

O aš, vienutėje vienas,
iš kelių milijonų - vienas
rankom lyg ragais -
dangų remiantis
ir dulkių, sniego stulpais
vemiantis -
lekia, bėga
visas mano
gyvenimas.

Ir aš, imu slėptis -
vaikystė
prie mano kojų
sustoja, kelia rankas,
kad ant kelių paimčiau.
- Man graudu,
man gražu -
šitas žilas dėdė,
ne vieną vaiką
pakelti galintis...
- Dangaus vyturėli
šitas dėdė - ne tavo, ne tavo.
Krankia varnos, kala geniai,
šitas dėdė cykiai grybauja
ir vaikų ašaras
renka į saują.

O aš, vienas -
vienutėje vienas,
iš kelių milijonų - vienas
kalu į vaikų galvas polius -
iš kaimynų - dalgį ir kirvį
pasiskolinęs -
pjaustau vaikų dangų,
neklusnias galvas
lyg dobilus kapoju,
rūkau žolę,
nes šiam pasaulyje -
karai, marai
ir ligi šiol, mano kojos
į Praeitį klimpsta.

Nes šiam pasaulyje,
mano ir Prano
pasaulyje -
lekia akmenys,
stojasi piestu
dulkių stulpai,
šuoliuoja vėjai
ir vaikai lyg arkliai
ir visas
mūsų gyvenimas -
pasiraitojęs rankoves
lekia šuoliais,
o aš, vienutėje vienas
ir iš tų laikų,
ant mano lūpų
kraujas ir pienas.

Kiemo miškas

Netikėjau,
Kad miškas į kiemą ateis.
O dabar?

Negirdėkit!
Man nelengva kalbėt apie tai -
Ošia pušys jaunutės, bet liaunos,
Samanojasi žemė
Ir kala geniai.
Uogienojai išaugę,
Atrodo, uogyną įžels,
O paklydėliai čia jau grybauja.

Liūdnos akys.
Krūtinėje – irgi.
Ir nereikia, nenoriu tai slėpti -
Net vaikystė, atėjus prie kojų sustoja,
Glaudžiasi, kelia rankas, kad paimčiau.

Neregėkit!
Man pačiam negražus šitoks dėdė,
Kuris vaiko pakelti negali.

O mažyti dangaus vyturėli,
Miško žemė – ne tavo, ne tavo.

Krankia varnas ir kala geniai,
O užklydėliai cykiai grybauja...

Namo važiuoju...

Perkūnas griebtų!
Kažkas jau dardina keliu,
O akmenų tiek daug,
Tačiau - nė vieno laisvo.
Kurį tiktai nuo grindinio imu,
Tai – su keliu.
Net nežinau, kaip šią kelionę pavadinti,
Bet vis dėlto:
- Nevenkit, broliai,
Akmeniu daugiau nemesiu.
Jais grįstą kelią susidėjau -

Namo, broleliai, namo
Važiuoju...

tictac_
impulsyviai, gan aštriai perduota mintis ... na tegu šiek tiek ... kasdieniškai gal :) 3+

bitele
...gražiai ir prasmingai "Akmenų daugiau nemesiu. Jais grįstą kelią susidėjau"...

Pranas
Kodėl- liūdnas?
Aš jį perskaitau kaip iš žmogaus gyvenimo knygos ir mano ausims skamba net neblogai arba kasdieniškai.

Belladonna
Na,taip jau liūdnai paskutinis sakinukas...:(

Pranas
Šiandien, byksnele, jau rašiau:
"Ten gi apie žmogaus gyvenimą. Kartais pacituoju Seneką. Taip pat esu citavęs ir:
"Juk klystame laukdami ateityje mirties: didžioji jos dalis jau praeityje, nes prabėgusį gyvenimo tarpsnį valdo mirtis.
Ar reikia bėgti nuo savęs, jeigu žinai, kad neištrūksi.
Taigi, daugiau muzikos!
Ir iš tikrųjų šį eilėraštį skaitau linksmai, nepaisant netgi, kad jis ne koks.

Abėcėlė

Ir pats ne kartą jau sakiau-
Neleisk net sau kartot daugsyk sakyto.
Bet ką tuomet galėčiau veikt?

Štai abėcėlė ir -
Prašau:
Tomis jos raidėmis,
Kurių labai nedaug,
Pasaulio bibliotekos prirašytos.
Kas jas – sakykite- apglėbti dar galėtų,
Jeigu ir vėl ne ji pati?
Išėjusi su savo raidėmis
Ir Dievui žodį įdeda į burną.

Ar supranti ką čia kalbu?
Jei – ne,
Mąstykime kartu,
Tačiau, man regisi,
Kad ją ir čia girdžiu -
Lyg būtų begalybei tapati.
*****************

Senamadžius
Prano abėcėlė (1)

Kepu duoną,
slegiu sūrį
ir su dovanomis
pas Praną
paryčiais
užeiti drįstu.
- Gyvenimas
akmenimis grįstas -
vaitoja, skamba
ir mūsų panosėse,
kaip vaikygalis vaiposi.
Ir po visų sprogimų
ir po visų
saulės užtemimų -
mus, su Pranu -
gyvenimas
vis ragina,
kaip arklius ragina
ir nurimt
neduoda.

Ir mus vedasi
takai, keliai
per sniegą, gruodą
ir ne snaigės
iš kepurių byra,
byra glindos, ašaros
ir dirsės
ir aš, nubudęs gruodyje,
kaip lapinas
į Prano langus
dirsčioju.
- Ar supranti,
ką čia kalbi,
jei ne, mąstykime
kartu. Ir išgert degtinės,
man su tavim -
visai nekartu
ir alus ir vynas,
ir visa, ta mūsų
abecėlė -
Prano ir mano posmuose,
per vieną naktį -
begalybe tampa.


Senamadis
Prano abecėlė (2)

O žemė,
žemė miega
lapų auksu užsnigta
ir vanduo
kas mirksnis -
užmigt, nurimt
neduoda.
Sklinda
šiltų akių šviesa
ir prie Dangaus durų -
Dievas
gyvybę duoda.

Miega žemė,
lapų auksu
užsnigta,
o mūsų laukia, Pranai -
rūko, smėlio kaukės.
Laukia -
javų, pilni aruodai,
laukia
įširdus
lyg pamotė -
visa gamta
ir mūsų širdis gelia -
gėla, tyla
ir mūsų dienos, naktys
snaigėmis
ir dulkėmis -
pavirtusios
ir Laikas, Dievas
mums atsipūst,
nurimt
neduoda.

Gyvenimas,
ne sūriais
akmenimis grįstas
ir mums
prieš akis -
paikybės,
puikybės
ir mūsų gyvenimai
lyg kupranugariai
kuproti.

Ilgai sėdim,
rimtai mąstom,
kur buvo mūsų protas,
kai šimtaakė Mirtis,
ant mūsų kelių
ir kelių užmigo
ir mes skubam -
visą išgerti
gyvenimą -
iš skaidrios versmės,
bet, išprievartaut žiemos,
išėjusios
į vasarą -
nedrįstam.
(Atsikėliau iš Rašykų)

Negaliu įeiti

Pabeldė taip, kad... na -
Tiesiog į sielą.
Nei durų ten, ar užraktų.
Ir netikėtai nustembu -
Pats beldžiuosi,
O šit įeiti negaliu.

O kaip anksčiau?

Kai atmintis po erdvę šią,
Atrodo, irgi jau nevaikšto,
Kaip sužinosiu tai,
Ko šitaip skaudžiai klausiu?

Be užraktų, be durų, be langų,
O šit - pats į save
Įeiti negaliu.

Gera

Girdžiu –
Gera,
Be vėjo plevėsuoji man.
Esą, šiandieną Vėliavos diena.
Bet pasakyk, mieloji,
Negi iš tikrųjų taip?
Mano galvoj nesutelpa nesąmonė tokia.
Tu man juk ir naktim dienoji,
Net ir tada,
Kai dar manęs nebuvo.

2012-01-01 15:34:20
Pelėda

Prašom

Jeigu kam Dievo reikia -
Prašom!
Visa širdim jį dovanoju,
Net nenorėdamas sulaukti – ačiū.
Tiktai akis atmerk.
Ir nemąstyk
Iš kur ir kaip,
Pas tamstą atsiradę.

O, kiek erdvės jose!
Kiek visa ko sutilpę!

Dvi mažos akys...
Štai užsimerkiu kiek ilgiau
Ir jau – apakęs.

Kai ne bažnyčioj,
Dievo visuomet daugiau,
Tikresnis jis
Ir pasakų nereikia jam.

Po Dievą vaikščioju, dairaus, lipu į kalnus...
Net prie kleboniškos su juo drauge.
Vienam man tiek - per daug,
Todėl jeigu kam reikia -
Prašom.

2011-12-28 14:01:19
Pelėda

Kodėl Šventoji?

Skausmingai laužiu duoną
Ir atsargai į burną ją dedu.
Šventoji - vardas jos.
Išliko, kaip ir buvęs.
Smagu, kad dar neužmirštu.
Norėčiau, kad ir liktų taip,
Kaip šis paveikslas moterų -
Žemai, su pjautuvais palinkę,
Lygiam lauke po rugiapjūtės saule,
Rugius į saują
Pjauna, pjauna, pjauna
Ir deda, sudeda, ir riša,
Palieka pėdus už savęs,
O vakaras toks lėtas...
Dar vis – antai!- aukštai
Užu Aukštakalnio miške užritęs.
Ir uždainuoja moterys...
Sublizgo rankose jų pjautuvai,
Skarelės ant pečių nukrito,
Prie pėdo pėdas stoja į gubas
Ir nužingsniuoja kaip karai
Rikiuotėse išlyginti rugiai,
Šaknis rugienoje palikdami arimui.

Dėkoju prakaitui už jas
Ir šitai duonai,
Pjautuvais žegnotai.
Gal būt kažkas dar perskaitys eiles,
Norėdamas paklausti jos
Kodėl - Šventoji?


2011-12-27 09:26:50
Pelėda

Atleisk...

Dar, regis, liko laiko pasakyti gerą žodį,
bet kaip bebūtų liūdna, o deja,
iš daug darbų,
kuriuos išmokau,
blogiausia sekasi atlikti šį.
Štai ir dabar
nelyg prieš išpažintį
paskutinę,
ir, susikaupęs tyloje:
- Dangau aukščiausias, būt gerai,
kad nors prieš mirtį,
sakydamas tą Žodį, sužinočiau –
girrrrrdi,
paglosto, merkia į ąsotį
ir pilnos lūpos,
šypsena pilna
gėėėėėlių...

O mielas, nuostabus Žmogau,
Atleisk, kad toks nemokša
Tam Žodžiui pasakyti Tau.
******************************************************
---------
Atsiliepė Senamadis

Sapnų sparnai (4)
Iš darbų
Kuriuos gerai išmokau,
Geriausiai sekasi
Atlikti darbą šį...
Pranas.
***
Ramini, guodi,
o danguj
anei debesėlio
ir neaiškūs,
įtartini keliai
po kojom dejuoja
minga mieguistos
mūsų vaizduotės
blunka,
pasikartojančios datos
ir mėnulis
virš namų sėlina
ir užmigt
ligi ryto neduoda.

Bet užeis
naktis
ir užgrius
galingas miegas
kaip sniegas,
ir kaip tai bebūtų keista
rodosi
iš darbų, kuriuos
gerai išmokau -
paglosto širdį
ir merkia, Prano širdį,
kaip rytmečio rasą
į ąsotį
ir ateina
Kalėdų rytas,
kad ir Prano eilėraščiais
pasisotintum.

Ramini, guodi,
o danguje
anei debesėlio,
regis, liko žodis
ir kaip tai bebūtų keista
iš darbų,
kuriuos gerai išmokau
geriausiai sekasi -
nukopijuoti
atlikti darbą šį
ir štai
lyg prieš išpažintį
prieš Naujųjų metų dieną
paskutinę,
o Tėvyne
ir po mėlynu sniegu
kokia tu graži!2011-12-26 09:05

2011-12-26 09:49 Pranas
Mielas, Žmogau, kodėl beveik niekad su manimi nesutinki?
Bet tai gerai.
Kaip man įprasta- poezijos niekuomet nevertinu pažymiais. O mano 5 visuomet tereiškia, kad ją gerbiu ir gerbiu tuos, kurie prie jos.
5.

Ar verta?

Ar verta?

Pasibeldžiu.
Bet durys net neužrakintos -
Keistai atrodo grįžtančių namo keliai.
Sakykit, senos nuotraukos,
Seni daiktai
Ir atmintie išsekusi,
Ar verta būtį, praeitim apglėbus,
Po ištuštėjusias erdves dairytis?

Žvangutis skambina – Kalėdos!

Dviese sudėjome prie Kūčių stalo,
O už visus kitus - bažnyčios gieda.

Tiek daug giesmių čia niekuomet nebuvo.

Ak, Dzieve, ak, Dzievuliau...
Sakyk ir tu –
Ar verta būtį, praeitim apglėbus,
Po ištuštėjusias erdves dairytis?

Nors gieda gi,
Bažnyčios gieda
Ir skambina Kalėdos -aleliuja!

Gimtinės trupiniai

Dabar žinau,
kaip netgi netoli nuvykus,
dažnai negrįžtama atgal.
Gimtinė – ne žiema pernykštė;
ji visuomet, kur palikta,
tačiau likimo priežastys
tokios dalios nepaiso.
Tai kas, kad ji vienintelė,
kad jos šviesus paveikslas,
kad durimis sugirgžda vyriai,
o šukėmis neišdaužti langai
dar vis pamato, kaip rytais
per visą mišką tyliai tyliai
saulė teka.

Ne paskutinis išėjau,
o pasilikę – neišeis,
nes jie išeiti jau negali,
mano gimtinės trupiniai skaudžiausi.

Su kryžiais kaip vorai -
nei jų paliksi,
nei nuplausi...