Abėcėlė

Ir pats ne kartą jau sakiau-
Neleisk net sau kartot daugsyk sakyto.
Bet ką tuomet galėčiau veikt?

Štai abėcėlė ir -
Prašau:
Tomis jos raidėmis,
Kurių labai nedaug,
Pasaulio bibliotekos prirašytos.
Kas jas – sakykite- apglėbti dar galėtų,
Jeigu ir vėl ne ji pati?
Išėjusi su savo raidėmis
Ir Dievui žodį įdeda į burną.

Ar supranti ką čia kalbu?
Jei – ne,
Mąstykime kartu,
Tačiau, man regisi,
Kad ją ir čia girdžiu -
Lyg būtų begalybei tapati.
*****************

Senamadžius
Prano abėcėlė (1)

Kepu duoną,
slegiu sūrį
ir su dovanomis
pas Praną
paryčiais
užeiti drįstu.
- Gyvenimas
akmenimis grįstas -
vaitoja, skamba
ir mūsų panosėse,
kaip vaikygalis vaiposi.
Ir po visų sprogimų
ir po visų
saulės užtemimų -
mus, su Pranu -
gyvenimas
vis ragina,
kaip arklius ragina
ir nurimt
neduoda.

Ir mus vedasi
takai, keliai
per sniegą, gruodą
ir ne snaigės
iš kepurių byra,
byra glindos, ašaros
ir dirsės
ir aš, nubudęs gruodyje,
kaip lapinas
į Prano langus
dirsčioju.
- Ar supranti,
ką čia kalbi,
jei ne, mąstykime
kartu. Ir išgert degtinės,
man su tavim -
visai nekartu
ir alus ir vynas,
ir visa, ta mūsų
abecėlė -
Prano ir mano posmuose,
per vieną naktį -
begalybe tampa.


Senamadis
Prano abecėlė (2)

O žemė,
žemė miega
lapų auksu užsnigta
ir vanduo
kas mirksnis -
užmigt, nurimt
neduoda.
Sklinda
šiltų akių šviesa
ir prie Dangaus durų -
Dievas
gyvybę duoda.

Miega žemė,
lapų auksu
užsnigta,
o mūsų laukia, Pranai -
rūko, smėlio kaukės.
Laukia -
javų, pilni aruodai,
laukia
įširdus
lyg pamotė -
visa gamta
ir mūsų širdis gelia -
gėla, tyla
ir mūsų dienos, naktys
snaigėmis
ir dulkėmis -
pavirtusios
ir Laikas, Dievas
mums atsipūst,
nurimt
neduoda.

Gyvenimas,
ne sūriais
akmenimis grįstas
ir mums
prieš akis -
paikybės,
puikybės
ir mūsų gyvenimai
lyg kupranugariai
kuproti.

Ilgai sėdim,
rimtai mąstom,
kur buvo mūsų protas,
kai šimtaakė Mirtis,
ant mūsų kelių
ir kelių užmigo
ir mes skubam -
visą išgerti
gyvenimą -
iš skaidrios versmės,
bet, išprievartaut žiemos,
išėjusios
į vasarą -
nedrįstam.
(Atsikėliau iš Rašykų)