Raganų vaišės

Dabar,
Kai raganų tiek daug,
Ir visos geros,
Dar vis savo laike,
Už slenksčio kliūdamas,
Eilėraštį rašau:
„O mamos, nežinojau iki šiol,
Kas dar pasaulyje gražiau,
Kaip šitas jūsų balius.
Ko tik nėra ant stalo -
Net kraują gerk!
O prašymas tik vienas -
Nesiprausti rankų!..

Apspito it bitutės žiedą saldų,
Į kojas įlingavo tango,
O muzika:
Tik rankų,
rankų,
rankų,
Svety mieliausias, nesiplauk!..

Ar ne dėlto ir vaišių turtas toks,
O raganų tiek daug
Ir visos geros?

Geriu ir valgau.

2011-12-31 08:32:31
Pelėda

Prašom

Jeigu kam Dievo reikia -
Prašom!
Visa širdim jį dovanoju,
Net nenorėdamas sulaukti – ačiū.
Tiktai akis atmerk.
Ir nemąstyk
Iš kur ir kaip,
Pas tamstą atsiradę.

O, kiek erdvės jose!
Kiek visa ko sutilpę!

Dvi mažos akys...
Štai užsimerkiu kiek ilgiau
Ir jau – apakęs.

Kai ne bažnyčioj,
Dievo visuomet daugiau,
Tikresnis jis
Ir pasakų nereikia jam.

Po Dievą vaikščioju, dairaus, lipu į kalnus...
Net prie kleboniškos su juo drauge.
Vienam man tiek - per daug,
Todėl jeigu kam reikia -
Prašom.

2011-12-28 14:01:19
Pelėda

Kodėl Šventoji?

Skausmingai laužiu duoną
Ir atsargai į burną ją dedu.
Šventoji - vardas jos.
Išliko, kaip ir buvęs.
Smagu, kad dar neužmirštu.
Norėčiau, kad ir liktų taip,
Kaip šis paveikslas moterų -
Žemai, su pjautuvais palinkę,
Lygiam lauke po rugiapjūtės saule,
Rugius į saują
Pjauna, pjauna, pjauna
Ir deda, sudeda, ir riša,
Palieka pėdus už savęs,
O vakaras toks lėtas...
Dar vis – antai!- aukštai
Užu Aukštakalnio miške užritęs.
Ir uždainuoja moterys...
Sublizgo rankose jų pjautuvai,
Skarelės ant pečių nukrito,
Prie pėdo pėdas stoja į gubas
Ir nužingsniuoja kaip karai
Rikiuotėse išlyginti rugiai,
Šaknis rugienoje palikdami arimui.

Dėkoju prakaitui už jas
Ir šitai duonai,
Pjautuvais žegnotai.
Gal būt kažkas dar perskaitys eiles,
Norėdamas paklausti jos
Kodėl - Šventoji?


2011-12-27 09:26:50
Pelėda

Atleisk...

Dar, regis, liko laiko pasakyti gerą žodį,
bet kaip bebūtų liūdna, o deja,
iš daug darbų,
kuriuos išmokau,
blogiausia sekasi atlikti šį.
Štai ir dabar
nelyg prieš išpažintį
paskutinę,
ir, susikaupęs tyloje:
- Dangau aukščiausias, būt gerai,
kad nors prieš mirtį,
sakydamas tą Žodį, sužinočiau –
girrrrrdi,
paglosto, merkia į ąsotį
ir pilnos lūpos,
šypsena pilna
gėėėėėlių...

O mielas, nuostabus Žmogau,
Atleisk, kad toks nemokša
Tam Žodžiui pasakyti Tau.
******************************************************
---------
Atsiliepė Senamadis

Sapnų sparnai (4)
Iš darbų
Kuriuos gerai išmokau,
Geriausiai sekasi
Atlikti darbą šį...
Pranas.
***
Ramini, guodi,
o danguj
anei debesėlio
ir neaiškūs,
įtartini keliai
po kojom dejuoja
minga mieguistos
mūsų vaizduotės
blunka,
pasikartojančios datos
ir mėnulis
virš namų sėlina
ir užmigt
ligi ryto neduoda.

Bet užeis
naktis
ir užgrius
galingas miegas
kaip sniegas,
ir kaip tai bebūtų keista
rodosi
iš darbų, kuriuos
gerai išmokau -
paglosto širdį
ir merkia, Prano širdį,
kaip rytmečio rasą
į ąsotį
ir ateina
Kalėdų rytas,
kad ir Prano eilėraščiais
pasisotintum.

Ramini, guodi,
o danguje
anei debesėlio,
regis, liko žodis
ir kaip tai bebūtų keista
iš darbų,
kuriuos gerai išmokau
geriausiai sekasi -
nukopijuoti
atlikti darbą šį
ir štai
lyg prieš išpažintį
prieš Naujųjų metų dieną
paskutinę,
o Tėvyne
ir po mėlynu sniegu
kokia tu graži!2011-12-26 09:05

2011-12-26 09:49 Pranas
Mielas, Žmogau, kodėl beveik niekad su manimi nesutinki?
Bet tai gerai.
Kaip man įprasta- poezijos niekuomet nevertinu pažymiais. O mano 5 visuomet tereiškia, kad ją gerbiu ir gerbiu tuos, kurie prie jos.
5.

Ar verta?

Ar verta?

Pasibeldžiu.
Bet durys net neužrakintos -
Keistai atrodo grįžtančių namo keliai.
Sakykit, senos nuotraukos,
Seni daiktai
Ir atmintie išsekusi,
Ar verta būtį, praeitim apglėbus,
Po ištuštėjusias erdves dairytis?

Žvangutis skambina – Kalėdos!

Dviese sudėjome prie Kūčių stalo,
O už visus kitus - bažnyčios gieda.

Tiek daug giesmių čia niekuomet nebuvo.

Ak, Dzieve, ak, Dzievuliau...
Sakyk ir tu –
Ar verta būtį, praeitim apglėbus,
Po ištuštėjusias erdves dairytis?

Nors gieda gi,
Bažnyčios gieda
Ir skambina Kalėdos -aleliuja!

Gimtinės trupiniai

Dabar žinau,
kaip netgi netoli nuvykus,
dažnai negrįžtama atgal.
Gimtinė – ne žiema pernykštė;
ji visuomet, kur palikta,
tačiau likimo priežastys
tokios dalios nepaiso.
Tai kas, kad ji vienintelė,
kad jos šviesus paveikslas,
kad durimis sugirgžda vyriai,
o šukėmis neišdaužti langai
dar vis pamato, kaip rytais
per visą mišką tyliai tyliai
saulė teka.

Ne paskutinis išėjau,
o pasilikę – neišeis,
nes jie išeiti jau negali,
mano gimtinės trupiniai skaudžiausi.

Su kryžiais kaip vorai -
nei jų paliksi,
nei nuplausi...

Saulėgrįžos akcentai

Saulėgrįžos akcentas



Tenai, prie horizonto,
tūptelėjusi žemai,
vėl į saulėgrįžą suskato saulė-
dar šiandien, kaip ir vakar,
nepakils aukščiau,
tačiau
nelyg atsiremia į laiko staktą
ir... o, žmogau,
atverk akis
Ir širdį leisk pasiganyt po erdvę -
Tvarka Visatoje
taip pat galingas kūrinys,
tik kažkodėl mažiau
Jos dievišką didybę po žvaigždynais žvalgom.

Tu tik minutė ar- daugiau?

Tu tik minutė ar daugiau?
Na taip, su tavimi kalbuosi, Laike.
Kaip ten bebuvę, bet –antai!-
Raudo nuraudo obuoliai,
Nukrito žolėje
Ir štai pradėjo pūti
Su kirminais ir – be...

Šita dalia jų niekaip neapleidžia.

O aš vis dar pažiūriu į save-
Ne ten - prie horizonto - saulė leidžias.
Ir ne kažkur už lango įsišėlusi audra.
Kaip bitės avely
Sutilpo dvasioje tikrovė
Visa jau ji : nuo lopšio iki čia.
Galėčiau nekalbėti apie tai,
Ką jau kiti gyvenimais pasakė.
Tačiau ar ne tas pats
Rankas mojuojant belstis po save
Ar tyliai laukti,
Kol susmilks ši žvakė

Įkaito mintys ir girdžiu, kaip gieda:
„Pirmyn, vergai nužemintieji
Išalkusi minia, pirmyn!“
Bet jeigu taip, tai ,Viešpatie, atleisk,
Jog pamaniau, kad tu manęs nepaisai -
Papūgos dvi,
Gražuolės dvi
Kartu su K. Binkiu
Internacionalą manyje
Kaip gatvės barikadoje
Lig paširdžių užtraukė...
Tai kaip tylėt ir smilkt žvake,
Jeigu dar šaukia būti Laisvė?
Tegu sekundė!
Bet žmogaus laike
Ir žiežirbėlė turi paskirtį didžiulę-
Ir būna taip, kad net galingą ugnį kuria
Ir paraką sprogdina ginklo tūtoje.