2011 m. gruodžio 23 d., penktadienis

Gimtinės trupiniai


Dabar žinau,
kaip netgi netoli nuvykus,
dažnai negrįžtama atgal.
Gimtinė – ne žiema pernykštė;
ji visuomet, kur palikta,
tačiau likimo priežastys
tokios dalios nepaiso.
Tai kas, kad ji vienintelė,
kad jos šviesus paveikslas,
kad durimis sugirgžda vyriai,
o šukėmis neišdaužti langai
dar vis pamato, kaip rytais
per visą mišką tyliai tyliai
saulė teka.

Ne paskutinis išėjau,
o pasilikę – neišeis,
nes jie išeiti jau negali,
mano gimtinės trupiniai skaudžiausi.

Su kryžiais kaip vorai -
nei jų paliksi,
nei nuplausi...

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą