Senamadžiaus " Prano abėcėlė (3 -4)

Senamadžius

Prano abecėlė (3)

- Velniai
perkūnai griebtų
jau Pranas dardina keliu,
o akmenų, tiek daug
tamsos, sklidinoj nakty
nerandu
nė vieno akmenio -
talentingo, laisvo.
- Cituoju Seneką
ir Senamadžių
ir nakties, juodą tėkmę
seku po medžiais.

- Kurį akmenį imu,
kurį čiumpu,
tai vis su plentu,
su vieškeliu susiję.
Ant krūtinės
akmenis dedu
ir jaučiu nuovargį -
su gyvenimo keliu.
Dantis sukandęs,
sugniaužęs delnus -
nepakeliu - keliu, keliu...

Ir nežinau,
kaip tą, Senamadžiaus
rašliavą pavadinti
ir kaip ištirpdyt
tą ledinį pavydą,
ir kaip, nuo savęs pabėgus
ir save nuskandinti?

- Neverkit
seserys, broliai -
kietu akmeniu virsiu
ir iš akmeninių dulkių -
košę virsiu
ir iš kietų, kritikos akmenų
kietą kelią sudėsiu,
o dabar aš - mamo, namo
važiuoju
ir Praną
pavaduoju.

Rašant, akmenis tašant
sutemsta greitai.
- Meldžiu, prašau geruoju -
duris, langus uždarykit.
- Velniai, perkūnai griebtų,
jau Pranas dardina keliu,
o aš, iš gilios
depresijos duobės
išsikapstyti negaliu.



Prano abecėlė (4)

Tikėjausi,
kad Pranas
ir į mūsų kiemą ateis
ir pareikalaus iš tėvų -
ugnies ir suodžių,
pareikalaus,
nuskriaustų
savo žodžių,
pareikalaus
ir tų rugpjūčių,
ir tų gruodžių
ir kaip teisėjas -
mane nuteis.

O aš, vienutėje vienas,
iš kelių milijonų - vienas
rankom lyg ragais -
dangų remiantis
ir dulkių, sniego stulpais
vemiantis -
lekia, bėga
visas mano
gyvenimas.

Ir aš, imu slėptis -
vaikystė
prie mano kojų
sustoja, kelia rankas,
kad ant kelių paimčiau.
- Man graudu,
man gražu -
šitas žilas dėdė,
ne vieną vaiką
pakelti galintis...
- Dangaus vyturėli
šitas dėdė - ne tavo, ne tavo.
Krankia varnos, kala geniai,
šitas dėdė cykiai grybauja
ir vaikų ašaras
renka į saują.

O aš, vienas -
vienutėje vienas,
iš kelių milijonų - vienas
kalu į vaikų galvas polius -
iš kaimynų - dalgį ir kirvį
pasiskolinęs -
pjaustau vaikų dangų,
neklusnias galvas
lyg dobilus kapoju,
rūkau žolę,
nes šiam pasaulyje -
karai, marai
ir ligi šiol, mano kojos
į Praeitį klimpsta.

Nes šiam pasaulyje,
mano ir Prano
pasaulyje -
lekia akmenys,
stojasi piestu
dulkių stulpai,
šuoliuoja vėjai
ir vaikai lyg arkliai
ir visas
mūsų gyvenimas -
pasiraitojęs rankoves
lekia šuoliais,
o aš, vienutėje vienas
ir iš tų laikų,
ant mano lūpų
kraujas ir pienas.