Apie šias aukštumas gal nekalbėkim. Tylėsiu, skaudžiai širdimi suvokęs -
Ten švenčių jau nėra,
Ten, pelenais iškritę žodžiai,
It dūmai graužia iki ašarų akis.
Ir man nereikia net norėti
Priglusti lūpomis prie kryžiaus.
(Gal kryželio)?
Nuo jo nuėjęs Kristus,
Sėdasi šalia ir tyli.
(Ką besakys,
Kai šitiek jau gyvenimo pamatęs)
Taip, truputį pavargęs, žmonės,
Taip, ant akmens pakelyje prisėdau,
Bet ten, ant jo – ne dulkės;
Kažkieno į tylumą pavirtę žodžiai.
Gal paskutiniai dar žmogaus balsu kalbėti
Su Grigo Ratų girgždesiu burnoj...
Jei dar kas galite mane girdėti,
Tai irgi jau turbūt per Kristų.
Va šitaip ir išeinam į kelionę,
Kad nesugrįžtum...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą