Namo važiuoju...

Perkūnas griebtų!
Kažkas jau dardina keliu,
O akmenų tiek daug,
Tačiau - nė vieno laisvo.
Kurį tiktai nuo grindinio imu,
Tai – su keliu.
Net nežinau, kaip šią kelionę pavadinti,
Bet vis dėlto:
- Nevenkit, broliai,
Akmeniu daugiau nemesiu.
Jais grįstą kelią susidėjau -

Namo, broleliai, namo
Važiuoju...

tictac_
impulsyviai, gan aštriai perduota mintis ... na tegu šiek tiek ... kasdieniškai gal :) 3+

bitele
...gražiai ir prasmingai "Akmenų daugiau nemesiu. Jais grįstą kelią susidėjau"...

Pranas
Kodėl- liūdnas?
Aš jį perskaitau kaip iš žmogaus gyvenimo knygos ir mano ausims skamba net neblogai arba kasdieniškai.

Belladonna
Na,taip jau liūdnai paskutinis sakinukas...:(

Pranas
Šiandien, byksnele, jau rašiau:
"Ten gi apie žmogaus gyvenimą. Kartais pacituoju Seneką. Taip pat esu citavęs ir:
"Juk klystame laukdami ateityje mirties: didžioji jos dalis jau praeityje, nes prabėgusį gyvenimo tarpsnį valdo mirtis.
Ar reikia bėgti nuo savęs, jeigu žinai, kad neištrūksi.
Taigi, daugiau muzikos!
Ir iš tikrųjų šį eilėraštį skaitau linksmai, nepaisant netgi, kad jis ne koks.

Abėcėlė

Ir pats ne kartą jau sakiau-
Neleisk net sau kartot daugsyk sakyto.
Bet ką tuomet galėčiau veikt?

Štai abėcėlė ir -
Prašau:
Tomis jos raidėmis,
Kurių labai nedaug,
Pasaulio bibliotekos prirašytos.
Kas jas – sakykite- apglėbti dar galėtų,
Jeigu ir vėl ne ji pati?
Išėjusi su savo raidėmis
Ir Dievui žodį įdeda į burną.

Ar supranti ką čia kalbu?
Jei – ne,
Mąstykime kartu,
Tačiau, man regisi,
Kad ją ir čia girdžiu -
Lyg būtų begalybei tapati.
*****************

Senamadžius
Prano abėcėlė (1)

Kepu duoną,
slegiu sūrį
ir su dovanomis
pas Praną
paryčiais
užeiti drįstu.
- Gyvenimas
akmenimis grįstas -
vaitoja, skamba
ir mūsų panosėse,
kaip vaikygalis vaiposi.
Ir po visų sprogimų
ir po visų
saulės užtemimų -
mus, su Pranu -
gyvenimas
vis ragina,
kaip arklius ragina
ir nurimt
neduoda.

Ir mus vedasi
takai, keliai
per sniegą, gruodą
ir ne snaigės
iš kepurių byra,
byra glindos, ašaros
ir dirsės
ir aš, nubudęs gruodyje,
kaip lapinas
į Prano langus
dirsčioju.
- Ar supranti,
ką čia kalbi,
jei ne, mąstykime
kartu. Ir išgert degtinės,
man su tavim -
visai nekartu
ir alus ir vynas,
ir visa, ta mūsų
abecėlė -
Prano ir mano posmuose,
per vieną naktį -
begalybe tampa.


Senamadis
Prano abecėlė (2)

O žemė,
žemė miega
lapų auksu užsnigta
ir vanduo
kas mirksnis -
užmigt, nurimt
neduoda.
Sklinda
šiltų akių šviesa
ir prie Dangaus durų -
Dievas
gyvybę duoda.

Miega žemė,
lapų auksu
užsnigta,
o mūsų laukia, Pranai -
rūko, smėlio kaukės.
Laukia -
javų, pilni aruodai,
laukia
įširdus
lyg pamotė -
visa gamta
ir mūsų širdis gelia -
gėla, tyla
ir mūsų dienos, naktys
snaigėmis
ir dulkėmis -
pavirtusios
ir Laikas, Dievas
mums atsipūst,
nurimt
neduoda.

Gyvenimas,
ne sūriais
akmenimis grįstas
ir mums
prieš akis -
paikybės,
puikybės
ir mūsų gyvenimai
lyg kupranugariai
kuproti.

Ilgai sėdim,
rimtai mąstom,
kur buvo mūsų protas,
kai šimtaakė Mirtis,
ant mūsų kelių
ir kelių užmigo
ir mes skubam -
visą išgerti
gyvenimą -
iš skaidrios versmės,
bet, išprievartaut žiemos,
išėjusios
į vasarą -
nedrįstam.
(Atsikėliau iš Rašykų)

Negaliu įeiti

Pabeldė taip, kad... na -
Tiesiog į sielą.
Nei durų ten, ar užraktų.
Ir netikėtai nustembu -
Pats beldžiuosi,
O šit įeiti negaliu.

O kaip anksčiau?

Kai atmintis po erdvę šią,
Atrodo, irgi jau nevaikšto,
Kaip sužinosiu tai,
Ko šitaip skaudžiai klausiu?

Be užraktų, be durų, be langų,
O šit - pats į save
Įeiti negaliu.

Trijų karalių proga...

NEPATIKO [apie "Priešaušrį Jono ir Marės Grigų sodyboje"]

2012-01-06 04:07 omnia mea
Šis tekstas – spąstai, vidinis mano skaitytojas džiugiai apsidairė, ir neradęs antraštėje jokių skiačių, džiugiai nėrė į šilais apžėlusias Dzūkijos kopas.

Smagiai ritomes per pastraipas, kluptelėjome ties atrajojimu – gyvuliui gal ir natūralus veiksmas, bet juk kalba sukasi apie žmogaus mintis? Susitrenkėme smegenis į dialogą: žmonės taip nešneka, prieaušrio magija ėmė tirpti, ir jie staiga ėmė virsti tiesiog personažais.

Visai įdomiai skaičiau apie įvairių formų kaukoles ir džiaugiausi, kad pagaliau tekstas įkandamas, be tos nelemtos radiojkarietos.

Bet kur tau. Buvau grubiai pervažiuotas kaustytais ratais. Lietuva širdy? Antanas Terleckas? Virgilijus Noreika?

Autorius tikrai gali rašyti. Bet folk-džiazas jo plunksnai netinka, lumzdeliais išpučiamas postmodernus rokenrolas sugadina ir melodiją ir garso faktūrą.

2012-01-06 08:33 Pranas
Dėkoju, omnia, už kantrybę. Būk drūtas. O mano vaizdiniai korektūroms nepasiduoda.Pas mane neretai ir akmenys kalba. Ir man tai natūralus dalykas. Nieko negyvo nėra ir nėra nieko, kas kažkuo būti negalėtų.
O jeigu mano tokie supratimai yra kvailio supratimai, tai taip ir sakyk. Man juk kur kas lengviau suprasti tai, ką čia pats rašau, negu kad Darvinas, Raimundas ir Pranas atsirado iš beždžionės. Arba, kad Ieva iš Adomo šonkaulio. Vystymosi procesai Visatoje su jos neįtikėčiausiais sprogimais nepaklūsta jokiems standartams.

2012-01-06 08:47 omnia mea
Mano. Pas mane. Man.

2012-01-06 09:04 Pranas
Norėjai priminti, kad tarp kitų veiklos sričių tau priklauso ir idėjos.
Taigi žinau, skaičiau.

****************************************************
*************************************

Keli atsiliepimai apie "EILĖRAŠČIO SĖJĄ"


Fortūna
Gerb.Pranai, mielas forumo bičiuli, po švenčių jau kiek laiko, tad turėdama laiko dar kartą paskaičiau Jūsų knygutę. Atidžiai, neskubant, įsigilinant į kiekvieną žodį, sakinį. Rodos, kad viską išgyvenau kartu su Jumis. Labai šauniai rašot, suprantamai,gyvenimiškai. Man labai patiko ,,TIK SAU", ,,RAŠAU" , ,,LAIŠKAI MOTINAI", ,,SAUSIS GIMTADIENYJE", ,,NUO BŪTIES DELNO" ,skirto Aldonai. Jį tiesiog pritaikiau sau Labai gražiai atsiliepiat apie Šklėrius. Kaip supratau, tai gimtinė. Patiko visi ,,RUGPJŪČIO PASKUTINIAI",na, o ,,AHA" ir man labai tinka, nes būna,kad pati su savim kalbuosi...Kiekvienas eilėraštukas savaip įdomus ir savitas, aprašyta ir gamta, ir šventos vietos, ir tai, kas brangiausia. PUIKU! Jei reiktų pasakyt, kad kažką reikia išbraukt,- nerasčiau nė vieno tokio. Aiškiai matosi, kad eiles ne KURIAT, o RAŠOT!
Smalsumo vedama, pasiskaitinėjau apie Jus GOOGLE. Dabar jau žinau, kad esat ne eilinis žmogus! Belieka Jums palinkėt dar daug daug parašyti ir telydi kuo geriausia sveikata! Ačiū už praturtinimą gera poezija!

Pranas
Dėkoju, Fortūna, už gerus žodžius ir palinkėjimus.
Bet daug ko nesitikiu. Taip čia man kužda mano pelėda.

Fortūna
Be reikalo, Pranai,kuklinatės.Aš gi rašiau - Jūsų poezija labai puiki! Atrodo, kad kiekvienai žemės pėdai surastas tinkamas geras žodis. O kaimo žmogui tai tikra atgaiva! Rašykit, kol leidžia galimybės, sveikata ir lanko Mūza! Jūsų knygelė dabar ant mano stalo visada, ir kai tik prisėdu, imu į rankas ir skaitau vėl ir vėl. Geras žodis visada randa kelius į širdį. Stiprybės ir išminties Jūsų PELĖDAI!

*********************************


Joana
Gerbiamas, ponas Pranai, taip susiklostė tos dienos, kad Jūsų poeziją pradėjau skaityti tik per šventes ir perskaičiau tik mažą dalelytę, nes turėjau svečių ir , kaip nekeista, žmonės, kurie nelabai domisi poezija, labai susidomėjo Jūsų eilėmis, skaitė jas per Kalėdas nepasidalindami, po to marti išsiprašė knygelę išsivešti, šį sekmadienį atveža atgal. Jie netgi prašė padėkoti Jums už tuos posmus, kurie juos giliai sujaudino, linkėjo jums geros sveikatos, ilgų gyvenimo metų ir dar tokių puikių posmų.
O man tai ką perskaičiau pasirodė taip artima ir miela, taip tikroviška, kad kiekvienas eilėraštis pakvipo, kaip motinos kažkada kepta ruginė duona, tik kiekvienas turintis savitą kvapą, kaip ta kasdieninė duonelė - tai ajerų, tai ąžuolo lapų, arba kvepenti žydinčiu rugiu lauku, kai virš lauko plaukioja toks žalsvai gelsvas žiedadulkių debesėlis.
Žodžiu, šita poezija, kaip duona kasdieninė, kuri niekada nenusibosta, nors valgai kasdieną, o diena be jos labai prailgtų ir visos mintys būtų tik apie ją.
Bet dar vienas keistokas sutapimas, dėl ko ilgokai neparašiau savo minčių, tai , kad norėdama parašyti atsiverčiau Jūsų puslapį ir radau eilėraštį apie tą pačią duoną ir nustebau, kodėl man kilo asociacijos su duonelę, bandžiau susivokti, bet kadangi visos knygos atidžiai neperskaičiau, tai lyg ir nedrąsu yra kažkaip rašyti. Bet ta mintis mane niekaip neapleidžia, taigi labai laukiu sekmadienio, kada knyga grįž pas mane ir aš labai atidžiai ją perskaitysiu. Bet tai ką skaičiau, man padarė labai gylų įspūdį, taigi, dar kartą dėkoju ir parašysiu daugiau kai viską permąstysiu ir perskaitysiu. Ačiū.

Pranas
Man tai, Joana, smagu girdėti, bet savo poeziją vertinu kukliai.
Kitaip neišeina, nes bijausi apsigauti.
Na, o jeigu knygelė kam pasirodytų įdomi, mielai ją padovanočiau. Į pardavimą nei vieno egz. nenunešiau ir nenunešiu. O štai padovanoti man malonu.
Sėkmės Jums geriausios linkiu.

Gera

Girdžiu –
Gera,
Be vėjo plevėsuoji man.
Esą, šiandieną Vėliavos diena.
Bet pasakyk, mieloji,
Negi iš tikrųjų taip?
Mano galvoj nesutelpa nesąmonė tokia.
Tu man juk ir naktim dienoji,
Net ir tada,
Kai dar manęs nebuvo.

2012-01-01 15:34:20
Pelėda

Raganų vaišės

Dabar,
Kai raganų tiek daug,
Ir visos geros,
Dar vis savo laike,
Už slenksčio kliūdamas,
Eilėraštį rašau:
„O mamos, nežinojau iki šiol,
Kas dar pasaulyje gražiau,
Kaip šitas jūsų balius.
Ko tik nėra ant stalo -
Net kraują gerk!
O prašymas tik vienas -
Nesiprausti rankų!..

Apspito it bitutės žiedą saldų,
Į kojas įlingavo tango,
O muzika:
Tik rankų,
rankų,
rankų,
Svety mieliausias, nesiplauk!..

Ar ne dėlto ir vaišių turtas toks,
O raganų tiek daug
Ir visos geros?

Geriu ir valgau.

2011-12-31 08:32:31
Pelėda

Prašom

Jeigu kam Dievo reikia -
Prašom!
Visa širdim jį dovanoju,
Net nenorėdamas sulaukti – ačiū.
Tiktai akis atmerk.
Ir nemąstyk
Iš kur ir kaip,
Pas tamstą atsiradę.

O, kiek erdvės jose!
Kiek visa ko sutilpę!

Dvi mažos akys...
Štai užsimerkiu kiek ilgiau
Ir jau – apakęs.

Kai ne bažnyčioj,
Dievo visuomet daugiau,
Tikresnis jis
Ir pasakų nereikia jam.

Po Dievą vaikščioju, dairaus, lipu į kalnus...
Net prie kleboniškos su juo drauge.
Vienam man tiek - per daug,
Todėl jeigu kam reikia -
Prašom.

2011-12-28 14:01:19
Pelėda