Ieva be Adomo

Na taip. Likime,
jau ne kartą,
parodydamas į tave pirštu,
sakiau:
esu tau nusidėjęs,
kad esu.
Bet būtų keista,
jei norėčiau
kažkur kitur kitaip pabūti be tavęs —
praeit pro moterį tartum bažnyčią
ir nežinot, jog ne šventieji lipdo puodus.
Išmokęs pragyventi begalybę metų,
dedu į dvasią nemeluotą žodį:
O Moterie,
mano Lemtis neleidžia būti tau šventove. 

Ir kaip pradžių pradžioj
kantrus ir išmintingas vaikščioju po Dievo sodus,
tikėdamas sutikti Ievą be Adomo.

Pasitinkant 74!

Apie šias aukštumas gal nekalbėkim.
Tylėsiu, skaudžiai širdimi suvokęs  -
Ten švenčių jau nėra,
Ten, pelenais iškritę žodžiai,
It dūmai graužia iki ašarų akis.
Ir man nereikia net norėti
Priglusti lūpomis prie kryžiaus.
(Gal kryželio)?
Nuo jo nuėjęs Kristus,
Sėdasi šalia ir tyli.
(Ką besakys,
Kai šitiek jau gyvenimo pamatęs)
Taip, truputį pavargęs, žmonės,
Taip, ant akmens pakelyje prisėdau,
Bet ten, ant jo – ne dulkės;
Kažkieno į tylumą pavirtę žodžiai.
Gal paskutiniai dar žmogaus balsu kalbėti
Su Grigo Ratų girgždesiu burnoj...
Jei dar kas galite mane girdėti,
Tai irgi jau turbūt per Kristų.
Va šitaip ir išeinam į kelionę,
Kad nesugrįžtum...

Truputis Internacionalo

Tu tik minutė ar daugiau?
Na taip, su tavimi kalbuosi, Laike.
Kaip ten bebuvę, bet –antai! -
Raudo nuraudo obuoliai,
Nukrito žolėje
Ir štai pradėjo pūti
Su kirminais ir – be.

Šita dalia jų niekaip neapleidžia.

O aš vis dar pažiūriu į save-
Ne ten - prie horizonto - saulė leidžias.
Ir ne kažkur už lango įsišėlusi audra.
Kaip bitės avely
Sutilpo dvasioje tikrovė.
Visa jau ji: nuo lopšio iki čia.
Galėčiau nekalbėti apie tai,
Ką jau kiti gyvenimais pasakė,
Tačiau man ne tas pats
Ar rankomis mojuojant belstis po save,
Ar tyliai laukti,
Kol susmilks ši žvakė.

Įkaito mintys ir girdžiu, kaip gieda:
„Pirmyn, vergai nužemintieji,
Išalkusi minia, pirmyn! “
Bet jeigu taip, tai, Viešpatie, atleisk,
Jog pamaniau, kad tu manęs nepaisai -
Papūgos dvi,
Gražuolės dvi
Kartu su K. Binkiu
Internacionalą manyje
Kaip gatvės barikadoje
Lig paširdžių užtraukė...
Tai kaip tylėt ir smilkt žvake,
Jeigu dar šaukia būti Laisvė?
Tegu sekundė!
Bet žmogaus laike
Ir žiežirbėlė turi paskirtį didžiulę -
Ir būna taip, kad net galingą ugnį kuria
Ir paraką sprogdina ginklo tūtoje.
Ir taip:
„Tai jau yr paskutinė
Sprendžiamoji kova…"

Sniego peizažas

Ir seniai kartais pripažįsta -
Gyvenimas gražus.
Šiandieną sniegas toks...
Kaip obelis balta:
Ir čia ir ten - visur obelija.
Visur.
Net saulė iš niauraus pasaulio
Išnirus, debesis nurinko nuo dangaus.
Na taip,
Gyvent kaip pasakoj gražu.
Tik reikia, žinoma, ir senstant nepasenti -
Imi į saują sniegą-
Žydi obelys.
Žiedai balti balti.
Adomas už parankės vėl į sodą Ievą veda
Ir šypsosi abu Dievo aky.

Senamadžiaus " Prano abėcėlė (3 -4)

Senamadžius

Prano abecėlė (3)

- Velniai
perkūnai griebtų
jau Pranas dardina keliu,
o akmenų, tiek daug
tamsos, sklidinoj nakty
nerandu
nė vieno akmenio -
talentingo, laisvo.
- Cituoju Seneką
ir Senamadžių
ir nakties, juodą tėkmę
seku po medžiais.

- Kurį akmenį imu,
kurį čiumpu,
tai vis su plentu,
su vieškeliu susiję.
Ant krūtinės
akmenis dedu
ir jaučiu nuovargį -
su gyvenimo keliu.
Dantis sukandęs,
sugniaužęs delnus -
nepakeliu - keliu, keliu...

Ir nežinau,
kaip tą, Senamadžiaus
rašliavą pavadinti
ir kaip ištirpdyt
tą ledinį pavydą,
ir kaip, nuo savęs pabėgus
ir save nuskandinti?

- Neverkit
seserys, broliai -
kietu akmeniu virsiu
ir iš akmeninių dulkių -
košę virsiu
ir iš kietų, kritikos akmenų
kietą kelią sudėsiu,
o dabar aš - mamo, namo
važiuoju
ir Praną
pavaduoju.

Rašant, akmenis tašant
sutemsta greitai.
- Meldžiu, prašau geruoju -
duris, langus uždarykit.
- Velniai, perkūnai griebtų,
jau Pranas dardina keliu,
o aš, iš gilios
depresijos duobės
išsikapstyti negaliu.



Prano abecėlė (4)

Tikėjausi,
kad Pranas
ir į mūsų kiemą ateis
ir pareikalaus iš tėvų -
ugnies ir suodžių,
pareikalaus,
nuskriaustų
savo žodžių,
pareikalaus
ir tų rugpjūčių,
ir tų gruodžių
ir kaip teisėjas -
mane nuteis.

O aš, vienutėje vienas,
iš kelių milijonų - vienas
rankom lyg ragais -
dangų remiantis
ir dulkių, sniego stulpais
vemiantis -
lekia, bėga
visas mano
gyvenimas.

Ir aš, imu slėptis -
vaikystė
prie mano kojų
sustoja, kelia rankas,
kad ant kelių paimčiau.
- Man graudu,
man gražu -
šitas žilas dėdė,
ne vieną vaiką
pakelti galintis...
- Dangaus vyturėli
šitas dėdė - ne tavo, ne tavo.
Krankia varnos, kala geniai,
šitas dėdė cykiai grybauja
ir vaikų ašaras
renka į saują.

O aš, vienas -
vienutėje vienas,
iš kelių milijonų - vienas
kalu į vaikų galvas polius -
iš kaimynų - dalgį ir kirvį
pasiskolinęs -
pjaustau vaikų dangų,
neklusnias galvas
lyg dobilus kapoju,
rūkau žolę,
nes šiam pasaulyje -
karai, marai
ir ligi šiol, mano kojos
į Praeitį klimpsta.

Nes šiam pasaulyje,
mano ir Prano
pasaulyje -
lekia akmenys,
stojasi piestu
dulkių stulpai,
šuoliuoja vėjai
ir vaikai lyg arkliai
ir visas
mūsų gyvenimas -
pasiraitojęs rankoves
lekia šuoliais,
o aš, vienutėje vienas
ir iš tų laikų,
ant mano lūpų
kraujas ir pienas.

Kiemo miškas

Netikėjau,
Kad miškas į kiemą ateis.
O dabar?

Negirdėkit!
Man nelengva kalbėt apie tai -
Ošia pušys jaunutės, bet liaunos,
Samanojasi žemė
Ir kala geniai.
Uogienojai išaugę,
Atrodo, uogyną įžels,
O paklydėliai čia jau grybauja.

Liūdnos akys.
Krūtinėje – irgi.
Ir nereikia, nenoriu tai slėpti -
Net vaikystė, atėjus prie kojų sustoja,
Glaudžiasi, kelia rankas, kad paimčiau.

Neregėkit!
Man pačiam negražus šitoks dėdė,
Kuris vaiko pakelti negali.

O mažyti dangaus vyturėli,
Miško žemė – ne tavo, ne tavo.

Krankia varnas ir kala geniai,
O užklydėliai cykiai grybauja...

Namo važiuoju...

Perkūnas griebtų!
Kažkas jau dardina keliu,
O akmenų tiek daug,
Tačiau - nė vieno laisvo.
Kurį tiktai nuo grindinio imu,
Tai – su keliu.
Net nežinau, kaip šią kelionę pavadinti,
Bet vis dėlto:
- Nevenkit, broliai,
Akmeniu daugiau nemesiu.
Jais grįstą kelią susidėjau -

Namo, broleliai, namo
Važiuoju...

tictac_
impulsyviai, gan aštriai perduota mintis ... na tegu šiek tiek ... kasdieniškai gal :) 3+

bitele
...gražiai ir prasmingai "Akmenų daugiau nemesiu. Jais grįstą kelią susidėjau"...

Pranas
Kodėl- liūdnas?
Aš jį perskaitau kaip iš žmogaus gyvenimo knygos ir mano ausims skamba net neblogai arba kasdieniškai.

Belladonna
Na,taip jau liūdnai paskutinis sakinukas...:(

Pranas
Šiandien, byksnele, jau rašiau:
"Ten gi apie žmogaus gyvenimą. Kartais pacituoju Seneką. Taip pat esu citavęs ir:
"Juk klystame laukdami ateityje mirties: didžioji jos dalis jau praeityje, nes prabėgusį gyvenimo tarpsnį valdo mirtis.
Ar reikia bėgti nuo savęs, jeigu žinai, kad neištrūksi.
Taigi, daugiau muzikos!
Ir iš tikrųjų šį eilėraštį skaitau linksmai, nepaisant netgi, kad jis ne koks.