Pasitinkant 74!

Apie šias aukštumas gal nekalbėkim.
Tylėsiu, skaudžiai širdimi suvokęs  -
Ten švenčių jau nėra,
Ten, pelenais iškritę žodžiai,
It dūmai graužia iki ašarų akis.
Ir man nereikia net norėti
Priglusti lūpomis prie kryžiaus.
(Gal kryželio)?
Nuo jo nuėjęs Kristus,
Sėdasi šalia ir tyli.
(Ką besakys,
Kai šitiek jau gyvenimo pamatęs)
Taip, truputį pavargęs, žmonės,
Taip, ant akmens pakelyje prisėdau,
Bet ten, ant jo – ne dulkės;
Kažkieno į tylumą pavirtę žodžiai.
Gal paskutiniai dar žmogaus balsu kalbėti
Su Grigo Ratų girgždesiu burnoj...
Jei dar kas galite mane girdėti,
Tai irgi jau turbūt per Kristų.
Va šitaip ir išeinam į kelionę,
Kad nesugrįžtum...

Truputis Internacionalo

Tu tik minutė ar daugiau?
Na taip, su tavimi kalbuosi, Laike.
Kaip ten bebuvę, bet –antai! -
Raudo nuraudo obuoliai,
Nukrito žolėje
Ir štai pradėjo pūti
Su kirminais ir – be.

Šita dalia jų niekaip neapleidžia.

O aš vis dar pažiūriu į save-
Ne ten - prie horizonto - saulė leidžias.
Ir ne kažkur už lango įsišėlusi audra.
Kaip bitės avely
Sutilpo dvasioje tikrovė.
Visa jau ji: nuo lopšio iki čia.
Galėčiau nekalbėti apie tai,
Ką jau kiti gyvenimais pasakė,
Tačiau man ne tas pats
Ar rankomis mojuojant belstis po save,
Ar tyliai laukti,
Kol susmilks ši žvakė.

Įkaito mintys ir girdžiu, kaip gieda:
„Pirmyn, vergai nužemintieji,
Išalkusi minia, pirmyn! “
Bet jeigu taip, tai, Viešpatie, atleisk,
Jog pamaniau, kad tu manęs nepaisai -
Papūgos dvi,
Gražuolės dvi
Kartu su K. Binkiu
Internacionalą manyje
Kaip gatvės barikadoje
Lig paširdžių užtraukė...
Tai kaip tylėt ir smilkt žvake,
Jeigu dar šaukia būti Laisvė?
Tegu sekundė!
Bet žmogaus laike
Ir žiežirbėlė turi paskirtį didžiulę -
Ir būna taip, kad net galingą ugnį kuria
Ir paraką sprogdina ginklo tūtoje.
Ir taip:
„Tai jau yr paskutinė
Sprendžiamoji kova…"

Sniego peizažas

Ir seniai kartais pripažįsta -
Gyvenimas gražus.
Šiandieną sniegas toks...
Kaip obelis balta:
Ir čia ir ten - visur obelija.
Visur.
Net saulė iš niauraus pasaulio
Išnirus, debesis nurinko nuo dangaus.
Na taip,
Gyvent kaip pasakoj gražu.
Tik reikia, žinoma, ir senstant nepasenti -
Imi į saują sniegą-
Žydi obelys.
Žiedai balti balti.
Adomas už parankės vėl į sodą Ievą veda
Ir šypsosi abu Dievo aky.

Senamadžiaus " Prano abėcėlė (3 -4)

Senamadžius

Prano abecėlė (3)

- Velniai
perkūnai griebtų
jau Pranas dardina keliu,
o akmenų, tiek daug
tamsos, sklidinoj nakty
nerandu
nė vieno akmenio -
talentingo, laisvo.
- Cituoju Seneką
ir Senamadžių
ir nakties, juodą tėkmę
seku po medžiais.

- Kurį akmenį imu,
kurį čiumpu,
tai vis su plentu,
su vieškeliu susiję.
Ant krūtinės
akmenis dedu
ir jaučiu nuovargį -
su gyvenimo keliu.
Dantis sukandęs,
sugniaužęs delnus -
nepakeliu - keliu, keliu...

Ir nežinau,
kaip tą, Senamadžiaus
rašliavą pavadinti
ir kaip ištirpdyt
tą ledinį pavydą,
ir kaip, nuo savęs pabėgus
ir save nuskandinti?

- Neverkit
seserys, broliai -
kietu akmeniu virsiu
ir iš akmeninių dulkių -
košę virsiu
ir iš kietų, kritikos akmenų
kietą kelią sudėsiu,
o dabar aš - mamo, namo
važiuoju
ir Praną
pavaduoju.

Rašant, akmenis tašant
sutemsta greitai.
- Meldžiu, prašau geruoju -
duris, langus uždarykit.
- Velniai, perkūnai griebtų,
jau Pranas dardina keliu,
o aš, iš gilios
depresijos duobės
išsikapstyti negaliu.



Prano abecėlė (4)

Tikėjausi,
kad Pranas
ir į mūsų kiemą ateis
ir pareikalaus iš tėvų -
ugnies ir suodžių,
pareikalaus,
nuskriaustų
savo žodžių,
pareikalaus
ir tų rugpjūčių,
ir tų gruodžių
ir kaip teisėjas -
mane nuteis.

O aš, vienutėje vienas,
iš kelių milijonų - vienas
rankom lyg ragais -
dangų remiantis
ir dulkių, sniego stulpais
vemiantis -
lekia, bėga
visas mano
gyvenimas.

Ir aš, imu slėptis -
vaikystė
prie mano kojų
sustoja, kelia rankas,
kad ant kelių paimčiau.
- Man graudu,
man gražu -
šitas žilas dėdė,
ne vieną vaiką
pakelti galintis...
- Dangaus vyturėli
šitas dėdė - ne tavo, ne tavo.
Krankia varnos, kala geniai,
šitas dėdė cykiai grybauja
ir vaikų ašaras
renka į saują.

O aš, vienas -
vienutėje vienas,
iš kelių milijonų - vienas
kalu į vaikų galvas polius -
iš kaimynų - dalgį ir kirvį
pasiskolinęs -
pjaustau vaikų dangų,
neklusnias galvas
lyg dobilus kapoju,
rūkau žolę,
nes šiam pasaulyje -
karai, marai
ir ligi šiol, mano kojos
į Praeitį klimpsta.

Nes šiam pasaulyje,
mano ir Prano
pasaulyje -
lekia akmenys,
stojasi piestu
dulkių stulpai,
šuoliuoja vėjai
ir vaikai lyg arkliai
ir visas
mūsų gyvenimas -
pasiraitojęs rankoves
lekia šuoliais,
o aš, vienutėje vienas
ir iš tų laikų,
ant mano lūpų
kraujas ir pienas.

Kiemo miškas

Netikėjau,
Kad miškas į kiemą ateis.
O dabar?

Negirdėkit!
Man nelengva kalbėt apie tai -
Ošia pušys jaunutės, bet liaunos,
Samanojasi žemė
Ir kala geniai.
Uogienojai išaugę,
Atrodo, uogyną įžels,
O paklydėliai čia jau grybauja.

Liūdnos akys.
Krūtinėje – irgi.
Ir nereikia, nenoriu tai slėpti -
Net vaikystė, atėjus prie kojų sustoja,
Glaudžiasi, kelia rankas, kad paimčiau.

Neregėkit!
Man pačiam negražus šitoks dėdė,
Kuris vaiko pakelti negali.

O mažyti dangaus vyturėli,
Miško žemė – ne tavo, ne tavo.

Krankia varnas ir kala geniai,
O užklydėliai cykiai grybauja...

Namo važiuoju...

Perkūnas griebtų!
Kažkas jau dardina keliu,
O akmenų tiek daug,
Tačiau - nė vieno laisvo.
Kurį tiktai nuo grindinio imu,
Tai – su keliu.
Net nežinau, kaip šią kelionę pavadinti,
Bet vis dėlto:
- Nevenkit, broliai,
Akmeniu daugiau nemesiu.
Jais grįstą kelią susidėjau -

Namo, broleliai, namo
Važiuoju...

tictac_
impulsyviai, gan aštriai perduota mintis ... na tegu šiek tiek ... kasdieniškai gal :) 3+

bitele
...gražiai ir prasmingai "Akmenų daugiau nemesiu. Jais grįstą kelią susidėjau"...

Pranas
Kodėl- liūdnas?
Aš jį perskaitau kaip iš žmogaus gyvenimo knygos ir mano ausims skamba net neblogai arba kasdieniškai.

Belladonna
Na,taip jau liūdnai paskutinis sakinukas...:(

Pranas
Šiandien, byksnele, jau rašiau:
"Ten gi apie žmogaus gyvenimą. Kartais pacituoju Seneką. Taip pat esu citavęs ir:
"Juk klystame laukdami ateityje mirties: didžioji jos dalis jau praeityje, nes prabėgusį gyvenimo tarpsnį valdo mirtis.
Ar reikia bėgti nuo savęs, jeigu žinai, kad neištrūksi.
Taigi, daugiau muzikos!
Ir iš tikrųjų šį eilėraštį skaitau linksmai, nepaisant netgi, kad jis ne koks.

Abėcėlė

Ir pats ne kartą jau sakiau-
Neleisk net sau kartot daugsyk sakyto.
Bet ką tuomet galėčiau veikt?

Štai abėcėlė ir -
Prašau:
Tomis jos raidėmis,
Kurių labai nedaug,
Pasaulio bibliotekos prirašytos.
Kas jas – sakykite- apglėbti dar galėtų,
Jeigu ir vėl ne ji pati?
Išėjusi su savo raidėmis
Ir Dievui žodį įdeda į burną.

Ar supranti ką čia kalbu?
Jei – ne,
Mąstykime kartu,
Tačiau, man regisi,
Kad ją ir čia girdžiu -
Lyg būtų begalybei tapati.
*****************

Senamadžius
Prano abėcėlė (1)

Kepu duoną,
slegiu sūrį
ir su dovanomis
pas Praną
paryčiais
užeiti drįstu.
- Gyvenimas
akmenimis grįstas -
vaitoja, skamba
ir mūsų panosėse,
kaip vaikygalis vaiposi.
Ir po visų sprogimų
ir po visų
saulės užtemimų -
mus, su Pranu -
gyvenimas
vis ragina,
kaip arklius ragina
ir nurimt
neduoda.

Ir mus vedasi
takai, keliai
per sniegą, gruodą
ir ne snaigės
iš kepurių byra,
byra glindos, ašaros
ir dirsės
ir aš, nubudęs gruodyje,
kaip lapinas
į Prano langus
dirsčioju.
- Ar supranti,
ką čia kalbi,
jei ne, mąstykime
kartu. Ir išgert degtinės,
man su tavim -
visai nekartu
ir alus ir vynas,
ir visa, ta mūsų
abecėlė -
Prano ir mano posmuose,
per vieną naktį -
begalybe tampa.


Senamadis
Prano abecėlė (2)

O žemė,
žemė miega
lapų auksu užsnigta
ir vanduo
kas mirksnis -
užmigt, nurimt
neduoda.
Sklinda
šiltų akių šviesa
ir prie Dangaus durų -
Dievas
gyvybę duoda.

Miega žemė,
lapų auksu
užsnigta,
o mūsų laukia, Pranai -
rūko, smėlio kaukės.
Laukia -
javų, pilni aruodai,
laukia
įširdus
lyg pamotė -
visa gamta
ir mūsų širdis gelia -
gėla, tyla
ir mūsų dienos, naktys
snaigėmis
ir dulkėmis -
pavirtusios
ir Laikas, Dievas
mums atsipūst,
nurimt
neduoda.

Gyvenimas,
ne sūriais
akmenimis grįstas
ir mums
prieš akis -
paikybės,
puikybės
ir mūsų gyvenimai
lyg kupranugariai
kuproti.

Ilgai sėdim,
rimtai mąstom,
kur buvo mūsų protas,
kai šimtaakė Mirtis,
ant mūsų kelių
ir kelių užmigo
ir mes skubam -
visą išgerti
gyvenimą -
iš skaidrios versmės,
bet, išprievartaut žiemos,
išėjusios
į vasarą -
nedrįstam.
(Atsikėliau iš Rašykų)